uGas ir Marija in USA

Sveiki,

kadangi pastaruoju metu nemažai dirbam, tai nelabai yra laiko kąnors parašyti, o ir šiaip įsivažiavom į ritmą tai nelabai kasnors įdomaus ir įvyksta, tad šįkart daug nerašysiu, bet įmesiu keletą nuotraukų.

Karts nuo karto nuvažiuojam visi kartu (dėl darbo grafikų nesuderinamumo tai beveik neįmanoma), po vieną ar po kelis nusimaudyti. Smagu :) Ypač patiko Donato pasakojimas apie netyčinį nuklydimą į gėjų pliažą ir baimės pilnas kelnes bėgant taku atgal ;)

Vieną kartą buvom nuvažiavę į netoliese esantį kino teatrą po atviru dangumi (vadinamą drive-in) – visai tokį kaip per filmus rodo ten kur tiesiai iš mašinos sėdėdami žiūri filmus, geria alų ir rija čipsus ar panašų „junk-food“. Už $7,5 per vakarą galima pažiūrėti du filmus. Tuo metu rodė Rat-a-touille (ar kažkaip pan.) animacinį filmą apie peliuką virėją – labai juokinga komedija, visiems patiko. Antras buvo karibų piratai, tačiau dauguma užmigo tad nusprendėm važiuot namo. 

Vienas iš smagių dalykų mums nutinkančių JAV – vertingi radiniai, kuriuos tiesiog gatvėje, sąvartyne kaip nebereikalingus palieka amerikiečiai arba šiaip atiduoda už ačiū savo darbuotojams. Sąrašas visai neblogas – dviračiai, 3 čiužiniai, mikrobangų krosnelė, spintelė, 3 dėžės kalakutienos ir kumpio sumuštiniams, 2 dėžės dribsnių :) Naujausias radinys vienam iš sąvartynų toks dviratis aparatas – transporto priemonė praskaidrinanti nuotaiką:

Mykolas su Marija neseniai pagaliau išsiruošė pakoncertuoti gatvėje. Tačiau susidūrė su viena problema, kad visos geriausios vietos jau užimtos, tačiau nors ir nelabai geroj vietoj koncertas vis dėl to įvyko :) Gal dėl vietos, o gal ir dėl akustikos pirmas derlius nebuvo labai didelis - 75ct išleisti vakaro bulijonui sriubai :) Tikėsimės tai neišmuš pasitikėjimo savimi ir kitą kart uždirbs bent ant duonos ;) O ateity ant kubo su mikrofonu, kad galėtu pradėt muzikuot visu pajėgumu ir visi praeiviai girdėtų :)

Kai vakarais nedirbam ir nevalgom tai vaikštom arba važinėjam dviračiais po miestą ir nervuojam tuo metu dirbančius pedicab‘ų vairuotojus ir gadinam jiems biznį :) Minti pedicab‘ą visi gaunam maždaug po porą kartų per savaitę – jei oras geras tai biznis būna visai neblogas – užtenka kaip tik ant maisto ir pastogės ir dar net lieka kartais :) Nors ir sunku ir po pamainos būnam labai pavargę (gerai, kad nors į kalnus motoriukas bent šiek tiek padeda), bet šitas darbas smagus - ir su žmonėm prisibendrauji važiuodamas ir šiaip visokių nuotykių būna. Pavyzdžiui toks nutikimas Dariui vežant porelę įsiaudrinusių lesbiečių neseniai įvyko, kad net gėda pasakot jam buvo… :)

Šiuo metu Provincetown‘e kątik prasidėjo taip vadinama „meškų savaitė“ (Bear week). Meškos tai dideli ir stori gėjai, dažniausiai su barzdom. Tiek pat baisūs kiek ir juokingi. Gal iš išvaizdos kiek panašūs į Mykolą – tai jis tikriausiai pastaruoju metu nemažai dėmesio sulaukia :) Visas miestelis jų pilnas. Ir mūsų pedicab‘ų biznį gadina, bo jie ne tik jais nevažinėja (gal ir gerai, nes nelabai smagu būtų vežti 3 storus po 150 kg net ir į menką kalniuką), bet dar kai eina pavyzdžiui 5 meškos gatve tai per visą plotį – nei apvažiuosi nei pervažiuosi, o ir skambučio per barzdą tikriausiai negirdi. Kolkas jų nuotraukų dar nėra, bo nieks nedrįsta fotografuot tokių baisuoklių :)

O pabaigai keletas nuotraukų ką su žmonėm padaro Amerika :)

Per pirmas dienas abu po dieną buvom truputį pasimetę iš neturėjimo ką veikti (po sesijos ir visų darbų tiesiai į atostogas), na bet po truputį jau viskas susitvarko. Atvažiavę suskubom atsiimti laikinas Pedicab‘ų (tų triračių velomobilių) licenzijas, tačiau kažkodėl pradžioj davė tik man, o Marijai teko laukt kelias dienas. Taigi prieš savaitę, penktadienį popiet Taras su Minde mus jau mokė vairuoti – pradžioj buvo gan sunku, bet gan greit įpratom. O šeštadienį jau abu laikėm egzaminus – teko po miestelį vežioti savo bosus. Abiem pasisekė visai gerai – sakė esam pasirengę. Taigi man teko jau iškart ir padirbėti (Marija dar negalėjo, nes neturėjo licenzijos) – ištempiau tik porą valandų,nes važinėjau nepavalgęs, kaitinant saulei neturėjau vandens ir teko važiuoti gan nemažą atstumą – pamoka kitiems kartams. Kitą dieną sekėsi jau geriau, nes buvau pasiruošęs. Kojos jau po truputį pripranta. Tačiau šis darbas tik porą kartų per savaitę

 

Marija su Juodišiaus pagalba susirado darbą dviračių parduotuvėj, tad nuo pirmadienio jau intensyviai nutaiso klientams amerikietišką šypseną iš už prekystalio. Girdėjau gavo pagyrimą iš darbdavių, kad labai greit susigaudė viską. Pirmą dieną net viršvalandžių už gerą darbą gavo :) Apskritai tai amerikiečiai darbdaviai kvailoki – galvoja, kad nauji žmonės visiškai durneliai ir nieko nemoka daryt tad moko juos nuo visiško nulio net elementarių dalykų. Bet nieko tokio – prisitaikom :)

 

Tuo tarpu man su nuolatinio darbo paieška sekėsi kiek prasčiau – buvau perėjęs per visas miestelio kavines bei daugumą viešbučių, kur arba tekdavo pildyt anketą dėl darbo, kurią tikriausiai iškart išmesdavo šiukšlių dėžėn žadėdami paskambinti, arba iškart pasakydavo visiem čia ieškantiem darbo jau iki gyvo kaulo įgrisusį „we are all set, sorry“. Kai vienas viešbutukas pagaliau mano paslaugomis susidomėjo tai kitą dieną iš panosės darbą nukniaukė Mindaugas, nes užtaikė užeit dar prieš tai kai turėjo man paskambint. Tarp lietuvių konkurencija net ir už Atlanto! :) Taigi teko gan ilgai dykaduoniauti. Kol pagaliau antradienį visai netikėtai užsukęs į vieną pakeliui namo esančią maisto prekių parduotuvę buvau paprašytas ateiti kitą dieną, nes kaip tik ieškojo darbuotojo. Džiaugsmas buvo neišpasakytas :) Taigi jau antrą dieną mokausi daryti sumuštinius – jų yra koks milijonas rūšių su milijardu ingredientų ir dar su daugiau darymo būdų, tad man viską teks išmokti. Kiek paprasčiau dėlioti mišraines arba pjaustyti modifikuotas peraugusias daržoves ką man irgi tenka daryti. Žodžiu, dirbsiu su maistu. Karts nuo karto darbe jau pavyksta kąnors nugvelbti sau į burną, manau vėliau įsigudrinsiu labiau.

O štai vakar jau ir Marija pasiemė savo licenziją Pedicab‘ams tad į miestą buvom išvažiavę keturi lietuviai. Buvo visai smagu. Jei geras oras tai vakarais beminant galima tikrai nemažai uždirbt, nes pasakius kainą dauguma dosniai apdovanoja arbatpinigiais. Pvz, vakar teko vežti už $8, o davė $20 ir dar pridūrė „welcome to America!“ :) Marijai tai buvo pirmas kartas gatvėje tai sakė buvo gan sunku. Tačiau manau ir ji pripras.

Ok šiam kartui tiek, už valandos abiems jau reikia būti darbe. Marija pardavinės parduotuvėje, o aš ir vėl gaminsiu sumuštinius bei pjaustysiu daržoves :) Reikia pasiruošti įjungti amerikietiškas šypsenas :D

uGas ir Marija

06/30/2007 11:00 AM ;)

Pronvincetown. Prieš atvažiuodami buvom prisiklausę apie jį visokių istorijų, tad pagaliau viską teko pamatyti ir patiems ;) Pats miestelis tai panašus į mūsų kurortus Palangą ar Nidą (juolab kad kaip ir ji yra pusiasalyje). viena pagrindinė pėsčiųjų gatvė kur bazuojasi visos pramogos, kavinės, klubai ir pan., lygiagrečiai jai eina pagrindinė gatvė automobiliams, o jas abi jungia daugybė mažų gatvelių kas 20-30 metrų. Gatvės eina lygiagrečiai „marių“ (įlankos), kur yra nedidelis uostas bei pliažiukas. Marija miestelyje susigaudė per porą pirmųjų dienų. Man prireikė trijų, nors dar kartais pasiklystu, tad kišenėj nešiojuosi žemėlapį ;)

Taigi dabar apie mažumas, apie kurias šiame miestelyje buvom prisiklausę prieš važiuodami (seksualinių mažumų vasaros sostinė). Na, bent jau aš turiu pasakyt, kad tikėjausi, kad bus baisiau. Jų sutikti galima tikrai nemažai, daug kur kabo jų vėliavos (vaivorykštės spalvų), daug kur vaikšto susikibę ar susikibusios už rankų (daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus), tačiau neskaitant išimčių atrodo įprastai ir juos dažniausiai sunku atsikrti nuo reguliarių poilsiautojų, kurių čia irgi apstu – tiek porų, tiek ir šeimų su vaikais ar pensininkų poilsiautojų. O ir tie „kitokie“ prie žmonių nesikabinėja, nes beveik visi čia atvažiavę leidžia laiką su savo antrom pusėm (hehe) arba ieško nuotykių jiems skirtuose klubuose, taigi nepergyvenkit, mums čia „atsivertimas“ negresia :D O be to juk turime vienas kitą ;) Nors prie jų priprasti reikia :))) Pavyzdžiui kai gėjų porelę vežiau tuo velomobiliu (ten kur dirbu, apie darbą vėliau) tai pradžioj visą laiką kažkodėl atrodė, kad jie apkalbinėja mano užpakalį :DDD O paskui kai norėjau paklausti ar vis dar važiuoti tiesiai tai paklausiau: “still straight?”, o jie nusižvengė ir mane pataisė: “not straight - forward”, mat straight reiškia ne tik tiesiai bet ir normalios orientacijos :)))

Dėl transportavimo tai labai pasisekė, kad turim kelis pasiskolintus dviračius tai beveik visiems užtenka ir naudojamės jais kaip transporto priemonėm, nes jei tektų visą laik vaikščiot pėsčiomis tai greit pavargtumėm (kiba amerikonėjam?) :) Miestelyje visi žmonės labai draugiški, malonūs, visada sveikinasi tiesiog gatvėje, paklausia kaip sekasi nors ir mato žmogų pirmą kartą. Parduotuvėse ir šiaip visur visi labai maloniai bendrauja. Tikriausiai pasiilgsim to Lietuvoje kur visi tokie surūgę dažniausiai :) Iki.

Pradžioje nelegaliai įsikūrėm name, kur kambarį nuomojo pora lietuvių ir tokia Juodišiaus draugė amerikietė Kerrė, su kuria jis susipažino čia dar praeitą vasarą  - mergina, kuri mums čia labai padeda visais klausimais pradedant nuo transportavimo, nes turi mašiną ir pora dviračių, baigiant gyvenamos vietos, bei darbų paieška ar vakarienės gaminimu J Aišku atvažiavus Marijai dalis rūpesčių (bent jau virtuvėje) nuo jos pečių nukrito. Taigi tam name kur ji gyveno ir apsistojome, bei nakvojome pirmas pora dienų, deja vėliau mus sutiko namo šeimininkas ir teko išsinešdinti =) Dabar vėl su tos pačios Kerrės pagalba pavyko susirasti dviaukštes patalpas tam pačiam name kur kambarį nuomoja ir Savas, Taras ir Mindė, taigi lietuvių mafija valdo =) Čia apsistosim iki pat rugsėjo. Teks mokėt maždaug po $120 per savaitę – atrodo brangoka, bet kaip čia tai kaina normali – belieka tik užsidirbti =) Taigi šitose patalpose gyvensim mes (gavom atskirą kambarį), Kerrė, Donatas ir tokia Eglė, su kuria susipažinom čia. Juodišius tai buržujus – gyvena nemokamai, nes patalpas suteikia darbas, bet beabejo pas mus jis dažnas svečias. Tokia ta mūsų kompanija ;) Lauke turim stalą, kėdžių bei grilinę tai jau vieną kart visi „iškylavom“, o šiandien ar vakar planuojam truputį lietuviškai pašvęsti Jonines =) Bus alaus… Truputėlį keista grįžti į nepilnamečio kailį (čia „underaged“ iki 21), na bet ką jau darysi, pora mėnesių teks pakentėt =)

Jei kas nors norėtų atsiųsti atviruką - be problemų galite tai padaryti. Mūsų adresas:

 Ugnius ir Marija

 Bradford st. 307

 Provincetown, MA (USA)

 02657-1771

Namukas, kuriame gyvename –>

Taigi viskas prasidėjo birželio 19 dienos 6 valandą ryto - pusantros valandos ore ir mes jau Prahoje. Deja, ten išeiti apsidairyt galimybės neturėjom, tad kelias valandas teko praleisti “niekieno zonoje” oro uoste pusiau miegant išsidrėbus ant kėdžių. Pasieniečiams įtarimų nesukėlėm tad sėkmingai įlipome į lėktuvą skrendantį į New York’ą - apie 50% keleivių sudarė rusai, 40% - lietuviai, kiti likusių tautybių (lenkai, žydai, čekai…). Neskaitant maisto pertraukėlių, tiesioginio žemėlapio televizoriuje kur rodo lėktuvo buvimo vietą ir kitą info (greitį, aukštį ir t.t.), žydo bakenbardų apkalbinėjimo, bei Marijos kovos su kažkokiu angliškai nešnekančiu seniu rusu dėl kėdės padėties tai nieko įdomaus per tas 8,5 valandos ore neįvyko :) Per vidury skrydžio pagaliau ir mane truputį suėmė miegas (Marija tuo tarpu miegodavo visur ir visaip), tačiau deja neilgam (niekaip negaliu prisitaikyti miegoti nepatogiomis sąlygomis - reikės kažką daryti), tad teko iš neturėjimo ką veikti žiūrėti teliką ir gerti alų :) Apie 13:30 (20:30 Lietuvos laiku) pagaliau nusileidus JFK oro uoste ir sėkmingai praėjus anglų kalbos patikrinimo testuką teko atsisveikinti su savo planuotais pietumis (obuoliais ir apelsinais), nes pasieniečiams nepatiko, kad tai buvo… švieži vaisiai :)

Ir pagaliau mes jau New York’e - nusprendėme šiek tiek apsidairyti ir pamatyti Manheteną ir jo dangoraižius, tad patraukėm AirTrain’u iki metro stotelės Jamaica (pasirodo vien tik JAV šalyje visas pasaulio šalis galima rasti, nenustebčiau ir Vilnių pamatęs), o ten jau pasinaudodami draugų atsiųstais atsispausdintais, bei ant sienų kabančiais žemėlapiais ir labai paslaugių aplinkinių pagalba supratome kur kaip ir už ką susimokėti ir kur kaip ir su kuo keliauti ten kur mums reikia. New York Subway’juje patekome į tikrą tautų ir rasių katilą kaip kokį Babelio bokštą - afrikiečiai, meksikiečiai, azijiečiai, europiečiai, indai, musulmonai - niekas nedera, bet viskas dera :) O labiausiai patiko kai įlipo grupelė instrumentais ginkluotų meksikiečių ir pritariant gitarai ir kontrabosui per visus vagonus eidami sudainavo “Guantanamera” - dėjo groove’o taipsakant :) Būtume paaukoję ale kadangi dirbt dar nepradėjom tai teko apseit tik paskatinančiais palinkėjimais :) Norėjom ir nufilmuoti, bet pabijojom pasirodyti, kad iš kaimo esam :D Taigi išlipę reikiamoje stotelėje pakilome į viršų ir atsidūrėme tarsi kokioj gilioj duobėj, nes visos sienos buvo gerokai aukščiau mūsų galvų. Taip į viršų bežiūrėdami ir besistebėdami dangoraižiais sugebėjom ir pasiklysti. Tačiau nenusiminėm, nes radom McDonaldą (sunku nebuvo) - buvom išalkę, tad pagalvojom, kad reikia pratintis nusprendėme išmėginti Lietuvos ir USA “makų” skirtumus (labai didelių nepastebėjom).

Pasistiprinę tesėme pasiklydimą, kol pagaliau pasitelkę mano teorines ir Marijos praktines geografines žinias (o gal atvirkščiai), bei vyrišką logiką ir moterišką nuojautą nublūdijom per Kinų kvartalą (Chinatown) link autobusų stoties. Ten labai stipriai smirdėjo tiesiogine prasme. Ir apskritai New Yorke ne patys geriausi kvapai, daug šiukšlių. Jau vien pažiūrėjus į dangų – atrodytų giedra ir jis turėtų būt žydras, tačiau pamatėm tik pilką spalvą :) Užgniaužę kvapą žygiavome toliau pro visur beskubančius žmones (visai kaip per TV tą NY rodo) ir ant kiekvieno kampo įsikūrusius kinų ir afrikiečių prekeivius padariusius turgų tiesiog ant gatvės, kiekviename žingsnyje iš po skverno siūlančius naujausius DVD filmus ar Rolex laikrodžius :)

Pasiekę autobusų stotį už $30 nusipirkome po bilietą į Bostoną ir galėjom dar 4 valandas nulūžti nepatogiam miegui – aišku man eilinį kartą pavyko išspausti vos pusvalandį :) Bostone mūsų jau laukė Juodišius su Kerre ir jos mašina, tad iš autobuso tiesiai į mašiną ir štai pasirodo laukė dar kelios valandos dardėjimo keliu iki Cape Cod ir šios „nerijos“ gale esančio Provincetown miestelio. Eilinį kartą trumpam „nusnūdus“, vietą pasiekėme apie 3 valandą nakties. O ten jau džiaugsmingai buvome sutikti draugų lietuvių su duona, druska, lašiniais ir degtine :) Taigi, po kelionės, trukusios daugiau nei parą pagaliau galėjome padoriai išsimiegoti (nors ir svetimoje lovoje)…