uGas ir Marija in USA

Priešpaskutintąją dieną prieš išsiskiriant su savo mašina nusprendėme praleisti paplūdimyje. Taigi vandenynas, smėlis, pliažas, bangos ir saulė kurortiniame Virginia Beach mieste:

Pernakvoję viešbutyje kitą dieną deja jau turėjome atsisveikinti su mašinyte gražinę ją į Washington D.C. Apžiūrėję monumentą, baltus rūmus ir dar kokį tais pastatą nelietuvišku pavadinimu kapitolijus (visų jų nuotraukas internete galit rast tai nerodysiu)
sutrūnijusiu kinų FungWahBus patraukėm link New York. Ir vėl smirdintis miestas. Ten patiko tik nusnūdimas parke, kuris skirtingai nuo NY visai žalias :) Kitą dieną iš NY pabėgom į kaimą pas Kerrę ir ten gan smagiai gamtoje bežvejodami, besitaškydami vandenyje ir bedainuodami prie laužo praleidome paskutiniąsias dienas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios buvo tapusios mūsų namais visai vasarai su trupučiu. Krūvas nuotraukų, kurių neįdėjau į blogą parodysim kai susitiksim. Šiuo metu jau sėdim Prahos oro uoste ir laukiam lėktuvo į Vilnių :)

Iki

Ugnius ir Marija ;)

Dienos tikslas - amerikietiški atrakcionai. Tai pavalgę pusryčius ir nusiprausę patraukėme į ant Pietų ir Šiaurės Karolinų ribos esantį “Paramount Carowinds Theme Park”. Įėjimas belenkiek kainavo, bet nusprendėm, kad pamatyt reikia juo labiau, kad mums atrodė, kad už tą kainą galėsim daryt viską iš eilės. Deja greit teko nusivilt supratus, kad papuolėme į vieną geriausių Amerikos pinigų lupimo iš žmonių aparatų.

Parkas milžiniškas, žmonių tūkstančiais ir visi leidžia pinigus :) Kavinių, greito maisto restoranų ir kioskų daugiau nei pačių atrakcijonų - kainos išpūstos iki begalybės tai leidom laiką alkani… Prie kai kurių pramogų reikia mokėti atskirai, tačiau net ir aš neatsilaikiau trinktelt kūju ar laimėt Marijai kempiniuką :) Nors į kainą įeina daugelis atrakcionų, tačiau prie jų nežmoniškos eilės kur besikeikiant tekdavo praleisti nuo 15 minučių iki valandos, o kai kur netgi palikti spūstį nesulaukus savo eilės. Amerikiečiams tai atrodė įprasta. Bet ką jau darysi, sumokėjus krūvą pinigų nesinorėjo nepasivažinėt amerikietiškais kalneliais. Teko laukt.

Uj… Kaip buvo baisu, bet man, kaip adrenalino fanatikui tai patiko, Dariui su Mindaugu irgi. Tik Marija ir Mykolas išbandę tik po vieną kalnelį suprato, kad tai ne jiems tęsė pramogas saugesniuose aparatuose :) Išbandžiau 3 vienas už kitą baisesnes kalnelių rūšis - žemyn galva, aukštyn kojom, apsisukimai 360 laipsnių kampu į visas puses, greitis belenkoks. Dar vienam atrakcione užkelia į ~40 metrų aukštį ir paleidžia žemyn kristi, o sustabdo tik prie pat žemės - vos nepridėjom į kelnes visi trys :) Su Marija bandėm kur kalneliais plaukioja valtis ant vandens, o kai leidžiasi tai pūkšteli į vandenį ir aptaško - irgi smagu, bet Marijai kaip jau sakiau nepatiko… Žodžiu baisu buvo visur išskyrus kai jodinėjom arkliukais, kad nusiramintume :) Taigi sustojimas pagal planą turėjęs trukti porą valandų užtruko visą dieną. Mintys dviprasmiškos - man, Dariui ir Mindaugui patys atrakcionai patiko, tik pykom ant amerikiečių už eiles ir už tai, kad pinigus iš žmonių atiminėja. Mykolas laikėsi vidurio, o Marija sakė, kad daugiau kojos ten nekels :)

Išsinešdinę iš hostelio patraukėm link Charlotte - didžiausio miesto Šiaurės Karolinoje šalia kurio vienam iš miestelių-kaimelių (Cornelio atrodo) gyvena mūsų kaimynas Dylan, gyvenęs tam pačiam name Provincetowne. Kadangi Mykolas kartu su juo dirbo restorane ir neblogai susidraugavo tai jie buvo sutarę, kad Dilanas mus priims, duos nusipraust, aprodys barus ir duos plotelį kurnors pernakvot.

Svetingai priimti, nusiprausę, išgėrę alaus ir užvalgę picos pradėjom ruoštis vakarėliui - Dilanas visiem ištraukė po kostiumą, nes sakė, kad jis kitaip negali bare pasirodyt :) Mum su Mykolu dar surado ir po skrybėlę, kad į pietiečių Kaubojus būtume panašūs. Išžygiavome po jo mėgiamus barus gyvos muzikos paieškot. Mykolas labiausiai norėjo pamatyti ant elektrinio buliaus jodinėjančias merginas, o man labiausiai norėjosi dar kartą kurnors išgirst pietų kaimiečių banžų skambesį Blue Grass Jam. Deja nei vieno nei kito tą vakarą rast nepavyko. Tačiau aplankėm net kelis barus su gyva muzika. Pirmam grojo vyrukas su gitara. Antram pora gitarų mum sugrojo “Sweet home Alabama” - tai dėjom garo kaubojiškai :) Trečiam kažokia vietinė studentų grupė dėjo groove’o, kad net ausys lapsėjo :) Irgi beveik R.E.M.B.B.O. :) Po jų mes su Marija pasiėmėm taksi namo miegot ant grindų - kiti dar šiektiek pratesė linksmybes pirmyn-atgal per tuos pačius barus.

Beveik visą 3-ąją kelionės dieną su keliais sustojimais praleidome mašinoje. Sustojimuose mokėmės pietietiško (o gal kaimietiško nežinau) amerikiečių anglų kalbos akcento (jipididuda) kol pagaliau į vakarą jau atvažiavom į Asheville miestelį Šiaurės Karolinoje ir ten savo iš anksto užrezervuotą hostelį. Labai smagus ir daug geresnis nei tikėjomės netgi su visokiais patogumais :) Štai šitam kambaryje įsikūrėme mes su Marija:

http://www.aahostel.com/couple.html

Pagaliau po poros dienų nehigieniško gyvenimo gavome nusiprausti. Susitvarkę išėjome pasižmonėti ir aptikome “Asheville Brewing Company” :) Gavom paragaut alaus ir išsirinkt labiausiai patikusį su kuriuo draugauti visą vakarą, vakarienei ten pat valgėm skanią lazaniją.

4 dieną teko keltis anksti ir važiuot į kalnus. Mudu abudu su Marija miškų ir kalnų keliukais valandai gavom pajodinėt arkliukais. JOKIT MANO ARKLIAI!!!

:) Mano žirgas buvo labai alkanas ir valgė pakelės žoles ir manęs neklausė - nepavyko parodyt kas čia šeimininkas. Marijai su savuoju susišnekėt sekėsi kiek geriau. Buvo smagu ale galėjo jie ir greičiau palakstyti.

Po žirgyno tiesiu taikymu prie upės. Whitewater Rafting! Kalnų upe žemyn per slenksčius! Sustojimas pašokinėti nuo 2-6 metrų (kiekvienam pagal adrenalino trūkumą ir išprotėjimo lygį) uolų į vandenį.  Dar daugiau slenksčių, uolos, staigūs posūkiai upės vingiais, vėl slenksčiai, šuoliai į vandenį iš valties… Uch!!! :)

Po dieninių nuotykių vakare beliko tik eiti į barą paklausyti pietietiškos muzikos. Gitara, 2 smuikai, 2 bandžos ir kontrabosas - Blue Grass Jam improvizacija beveik kaip geriausiais R.E.M.B.B.O. laikais tik su daugiau instrumentų - nusprendžiau kad ir mums reikia bandžos grupei :) Gaila tik nepavyko nufilmuoti jų pasirodymo, bet kadangi traukiam dar toliau į pietus tai tikimės dar išgirst tokios muzikėlės.

Atsibudome mašinoje susuktom strėnom, nusuktais sprandais ir nepatenkintais, apsimiegojusiais veidais kažkur New York'o valstijos stovėjimo aikštelėje (savaime suprantama su McDonalds, kurio jau mūsų kelionėj išvengti tikriausiai nebepavyks). Ten papusryčiavę ir nusiprausę tęsėme savo “Road trip” link Kanados sienos ir ten esančių Niagaros krioklių.

Atvažiavom. Gražu :) Iš pradžių atrodė ne taip gražu kaip buvo iš tikrųjų, nes viską matėm tik iš upės pusės arba kiek iš šono, bet vėliau nusprendėm nepagailėti pinigų ir pakilti į apžvalgos aikštelę, kad pamatyti krioklius kiek iš viršaus, o paskui apsivilkę išdalintus lietpalčius kartu su visais japonų, indų ir amerikiečių turistais bei kolegomis studentais bulgarais įsėdome į laivelį, kuris mus turėjo nugabenti prie pat krioklio, kad pamatyti jį iš priekio. Super! Gaila tik šampūną ir dušo želė pamiršom, nes lietpalčiai nepadėjo :) Jausmas geras. Vaizdas irgi. Ką prisimint irgi bus! Deja foto aparatų maudynių įkarštyje išsitraukti nesiryžom, tad nuotraukos gal nebus tokios įspūdingos ;)

Taigi pirmas kelionės pliusas uždėtas. Ir visai ne kreivas ir neprisvilęs - riebus, didelis ir storas. Pavalgę skanius (pagaliau ne McD) pietus pakelės restoranėlyje traukėm toliau. Iš NY valstijos įvažiavom į Pensilvaniją. Labai norėjom pamatyt Amišius (ten tokius mormonus kaimiečius su skrybėlėm ir barzdom kur nenaudoja mašinų ir elektros kur per filmus rodo) todėl nusprendėm kiek išsukt iš kelio, kad vietinės reikšmės keliukais pralėkt per kaimus. Tačiau pamatyt nepavyko. Tikriausiai jau per vėlu buvo, o tiksliau per tamsu - be elektros nėr jiems ką veikt 8 vakaro :) O gal ir kaimus per didelius pasirinkom (žemėlapyje mažiukai buvo, bet gavos visai dideli). Na bet vis tik pamatėm ir kiek kitokį Amerikos vaizdą, nes greitkelis jau buvo nusibodęs.

Vakare iš Pensilvanijos įvažiavom į Vakarų Virdžiniją (country roads, take me home, West Virginia, were I belong) :) Ten kažkur ir nakvojom…

Anksti ryte atsikėlus ir kiek aptvarkius namus pabėgom iš savo namų, kuriuose gyvenom visą vasarą, kad išvengtume šeimininko apžiūros (jam palikom papildomas 3 lovas ir bulvių košės puode - nusprendėm, kad jį tas gali kiek užrūstinti). 10 valandą ryto jau sėdėjom kelte į Bostoną ir mojavom tolstančiai Cape Cod įlankai bei artėjantiems Bostono dangoraižiams.

Išlipus mus nustebino, kad skirtingai nuo New Yorko Bostone gerokai mažiau mašinų bei žmonių (nusprendėm, kad ant pietų pertraukos nepataikėm) - toje vietoje miestas atrodė kaip miręs - patraukėm link centro - “dangoraižių kalvos”.

Mieste susigaudyt labai padėjo ant kiekvieno kampo esantis wireless ir “Google Earth” už mus nuspręsdavęs kur gi mums reikia eiti. Popieriniais žemėlapiais stengėmės nesinaudoti, nes jų mastelių taip ir nesupratom. Užsukę į porą parduotuvių nusprendėme papietauti - kurgi kitur jei ne McDonalds (Visą vasarą nuo paskutinio karto McDonalds Marija apie tai svajojo - o svajonės Amerikoje juk pildosi) :) Nepaisant mano pesimizmo buvo skanu ;) Nuotaiką kiek sugadino tik tašėj išsitaškęs tušinukas kuris sudirbo mano kelnes :(

Pavalgę patraukėm į Bostono parką, kur labai smagiai pagainiojom ten lakstančias voveres visai nebijančias žmonių, pasivaikščiojom po sodą, apžiūrėjom keletos dėdžių statulas ir pailsėjom nuo vaikščiojimo po miestą.

Ir štai atėjo laikas susitikt su jau anksčiau Bostone esančiais Mickey, Darius & MadDog :) ir išsinuomojus iš anksto internetu “Budget” firmoje (atseit pigiausia) užrezervuotą mašiną pradėti kelionę, bet deja teko susidurti su gausybe keblumų apie kuriuos plačiau. Mus pasitiko vos angliškai lemenantis neaiškios tautybės (gal koks indas) darbuotojas, kuris nepaisant rezervacijos, kuri keblumų nesudarė ir apie jokius nesklandumus neįspėjo, negali mums išnuomot mašinos, nes:

1. nei vienas neturim  25 - tad “mini van'o” nuomot negalim - pasiūlė mažesnę mašiną, kurią galėtume vairuot ir būdami 21-erių. Pasinervinę turėjom sutikti, tačiau:

2. pasirodo, kad norint, kad mašiną vairuotų antras vairuotojas jis turi būti 25-erių - antras susinervinimas ir amerikietiškų taisyklių logikos iškeikimas, teko sutikti ir su tuo - vairuos vienas, tačiau:

3. paaiškėjo, kad norint atsiskaityti už mašiną reikia kreditinės kortelės - visi turėjome tik debetines…

4. Toje vietoje jau trūko kantrybė (apie nei vieną šių taisyklių internete net užsiminta nebuvo), pasiemėm visus dokumentus ir trenkę durim nuėjome bandyt laimės į gretimais esančią brangesnę nuomos firmą “Hertz”. Ten visų pirma išsiaiškinom, kad jų taisyklės leidžia “mini van” nuo 21-erių, bei galėsime susimokėti debetine kortele, bei, kad turi neužrezervuotų, mums tinkamų mašinų, tačiau…

5. šis malonumas kainuotų dvigubai daugiau nei būtų buvę anoje firmoje, o kadangi grynais mokėti negalima, o kortelėj reikiamos sumos nei vienas neturėjom jau buvom bepraradą viltį ir nusprendę, kad taip bus netgi linksmiau pradėjom planuot kelionę autobusais ir traukiniais. Džiaugsmas greit praėjo, nes pamatėm, kad taip gerokai brangiau nei mašina (net ir už dvigubą kainą). Mus išgelbėjo Mindaugas ir internetas - dar spėjęs rasti banką dirbantį iki 7 vakaro ir iki jo nubėgus pervest į kortelę pinigų. Iki užsidarymo dar spėjom išsinuomot mašiną. Chrysler Pacifica Touring 4.0 L ir laimės pilnos kelnės - nežinia ar kada Lietuvoj su tokia kam iš mūsų teko važiuot :) Pusvalandis vairavimo pamokėlių ir mes jau kelyje link Niagaros :)

Šiandien keltu išplaukiam į Bostoną pradėti savo kelionės. Apie ją kiek
vėliau, o dabar apie vakarykštę dieną ir ką per ją nuveikėm.

Ryte: Piligrimų Monumentas ir Provincetown’o muziejus

Perpiet: dar kartą banginių stebėjimas

Popiet: Dviračių taku per kopas.

O vakare kiek liūdnesnis atsisveikinimas su Provincetownu ir draugais iš čia.

Rugpjūčio viduryje Provincetown’e - karnavalo savaitė, kurios metu Provincetown’o gyventojai ir svečiai persirenginėja įvairiais pasakų (ar kitokiais) motyvais. Savaitės viduryje pagrindine miestelio gatve nuo pradžios iki galo žygiuoja paradas su visais persirengėliais. Kai kuriem iš mūsų netgi teko sudalyvauti minant pedicab’ą persirengus visokiom snieguolėm, trim paršiukais ar dar kokiais tais biesais (ir drasūs gi tie lietuviai gėjų paraduose dalyvauti). O tą vakarą pedicab’ą įlindus į suknelę ir peruką teko vairuoti ir man :)

Ilgai laukus vieną gūdų pirmadienio rytą (rugpjūčio 13) nusprendėm nesivartyti lovoje (Marijai day-off, o man morning-off pirmadieniais paprastai būna), o atsikėlus anksčiau nuveikti kąnors naudingo. Kadangi mano draugė, bendradarbė sumuštinių darymo srityje, bulgarė, žodžiu tokia mergina Titi, taip pat dirba ir whale watch’inimo srityje, tad nusprendėme pasinaudoję pažintimi sutaupyti po $30 ☺ Ir štai mes jau laive plaukiame į vandenyną tikėdamiesi išvysti galybę vandens žinduolių.

Kadangi oras eilinį kartą pirmadienį pasitaikė nekoks (taip jau būna per išeigines…) ir banginių kolkas nesimatė tai ekskursijos gidai (Marijos kolegos gamtininkai) mums nusprendė pravesti paskaitą apie tų vandenų gyvūniją, pasakojimą pailiuostruodami tokiais pavyzdžiais kaip banginių dantys, kaulai ar konservuotas planktonas ☺

Marijos meteorologinės prognozės pasitvirtino ir jai pasakius, kad plaukiam į lietų, kapitonas po 10min pranešė, kad jo radaras tą ir sako (dabar matau, kad neveltui universiteto suolą pora metų trynė) – visai gražu… Subėgę po stogu dar kartą pasinaudojus pažintimis gavome pavalgyti :)

Ir štai pagaliau ilgai laukus išgirdome pranešimą, kad priartėjome prie pirmojo banginio. Vardo nepamenu (pasirodo jie ir tokius turi) – banginius atpažįsta pagal uodegos raštą, kuris pas kiekvieną banginį unikalus (nors man atrodė, kad visos uodegos vienodos). Humpback whale. Savaime suprantama visi puolė fotografuoti ir aikčioti iš nuostabos. Vėliau matėm dar kelis tos pačios rūšies banginius, kai kurie iš jų plaukiojo po du (mama su vaiku). Taip pat Finback whale, kuris kaip mums sakė yra antras pagal dydį po mėlynojo banginio.

Iš viso per kelionę matėm kokius 8-10 banginių. Ne tiek jau ir daug (oras truputį reikalą pagadino), bet įspūdžiai geri. O atgal plaukdami dar porą kartų pasinaudojom pažintimis alkiui numalšinti. Tos pačios dienos popietę, esant jau geresniam orui žvalgytis banginių išplaukė Kerrė su Paulium, o kitą dieną Darius su Mykolu – sakė jiems pasisekė labiau – kadangi oras buvo geresnis tai sakė matė daugybę galybių banginių, tai matyt mums su Marija teks dar kartą pasinaudot pažintimis esant geresniam orui, kad pamatyt visus ☺

Kaip žinia Amerikiečiam labai sunku ištarti europietiškus, o ypač lietuviškus vardus. Savo gyvenimui palengvinti prigalvoja įvairiausių pravardžių, kurias jiems patiems lengviau ištarti. Po kiek laiko jau nejučia ir patys pradedam prisistatinėti tokiomis pravardėmis tingėdami aiškinti kaip reikia tarti vardą, o dar vėliau iš pradžių juokais, o poto ir iš įpratimo pradedam vadinti vienas kitą amerikiečių sugalvotomis pravardėmis ir šnekėdami tarpusavyje. O aš vis stebėjausi kaip tie lietuvių vardai ir pavardės amerikoje taip transformuojasi…

Ir štai kokiais buvom, o kokiais gi tapom:

Ugnius – Uggi (arba OOGIE – taria vienodai tik kai kurie rašo skirtingai)

Marija – čia jiems paprasta, tik rašydami J raidę praleidžia, nors skaitydami vieną kart ištarė Mardžija :)

Donatas – Donuts (LT vertimas - spurgius)

Mindaugas – MadDog (LT vertimas - pasiutęs šuo)Darius – taria maždaug Darijas

Paulius - Pollo

Mykolas – Mickey

Eglė – Eggnoc (nežinau kodėl čia taip pasigirdo, bet buvo juokinga tai taip ir vadinam)

Dar iš čia esančių lietuvių girdėjau, kad Jokūbas tapo Jacob (Džeikob), o Ringailė – Ringo :) Vardus Vytas ir Tomas berods ištaria beveik normaliai :)

Tai štai koks tas nutautėjimas užsienyje…